Andrius Navickas

SUBKOMANDANTĖ MARKOSAS: HOY DECIMOS BASTA

Šio ciklo tikslas – pristatyti žmones, judėjimus ar istorinius procesus, kurie nėra patogūs globaliai triumfuojančios vartotojiškos demokratijos ideologijai (GTVD). Kasdien esame pratinami, kad laisvės šaltinis yra rinka, jog esame vertingi tiek, kiek sugebame sukti vartojimo ratą, jog turtingosios valstybės kartu yra „geros ir teisingos“ ir gali sau leisti „pataisyti“ skurdesnes. Esame įpratinti tikėti, kad vakarietiška demokratija neša laimę visiems, sudaro lygias sąlygas, o dėl nelygumų daugiausia kalti mes patys. Beje, GTVD ideologija, veržiantis iš Sovietų Sąjungos, buvo pateikta kaip neturinti alternatyvų. Anapus tik Kinija, Kuba ir kiti „blogiečiai“. Gal iš tiesų visos alternatyvos GTVD yra nevykusios, tačiau nevalia nei jų nutylėti, nei nutylėti tų problemų, kurias nuo GTVD priklausoma žiniasklaida ar politikai yra linkę ignoruoti.

Oficialus ciklo debiutas – pasakojimas apie labai įdomią asmenybę – subkomandantę Markosą. Poetą, rašytoją, svajotoją, partizaną, kariškį. Jis gyvena Meksikos kalnuose ir rašo laiškus, pranešimus, komunikatus, kuriuose skelbia savą filosofiją. Jo populiarumo viršūnė - veikiausiai jau praeityje, tačiau jis iki šiol žavi daugybę žmonių ir dar daugiau jų erzina. Markosas ne kartą sakė, jog daugelis jo nesupranta. Nemanau, kad ir šiuose tekstuose man pavyks perteikti tai, kas jis yra „iš tiesų“. Tačiau, jei atsiras skaitytojų, kurie, skaiydami Markoso samprotavimus, bent trumpam pajus nuostabų atpažinimo to, ką patys jautė, bet nesugebėjo išsakyti ar išsakė kitaip, jausmą – vadinasi, pasakota ne veltui.

Karo pradžia

1994 metų sausio 1 dieną keli tūkstančiai ginkluotų vyrų ir moterų, kurių daugumos veidus dengė juodos kaukės, nusileido nuo Meksikos pietuose esančių kalnų, paėmė valdžią šalia Lakandono miško esančiose apskrityse, Meksikos Chiapo valstijoje, ir paskelbė karą Meksikos valdžiai. Sukilėliai taip pat pareiškė, jog kariaudami ketina laikytis visų tarptautinių karo veiksmus reglamentuojančių taisyklių. Meksikos valdžia buvo šokiruota, nors būta pranešimų apie bruzdėjimą indėnų kaimuose, nors

tikėtasi protestų pirmąją Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (North American Free Trade Agreement – NAFTA) įsigaliojimo dieną, nes būta balsų, jog ši sutartis yra galas Meksikos energetiniam savarankiškumui, nors gavo pamišėliškai skambantį perspėjimą iš pačių sukilėlių apie jų planus, tačiau karo tikrai niekas nesitikėjo. Garsiai už Meksikos ribų nuskambėjo pasakojimas apie turistę, kuri piktinosi, jog neramumai jai sutrukdė laisvai keliauti po Chiapo provinciją ir aplankyti planuotus objektus. Vienas sukilėlis, kaip pasakojama, jai pareiškė: „Atleiskite, ponia, už nepatogumus, tačiau pas mus vyksta revoliucija“.

Sukilėliai elgėsi labai drausmingai ir net mandagiai. Jie vengė naudoti ginklus, o dalis jų, liudininkų tvirtinimu, buvo ginkluoti ne tikrais, bet mediniais šautuvais. Sukilėliai nebandė demonstruoti jėgos. Jie paprasčiausiai teigė: „Mes egzistuojame. Tai faktas, kurio dabar nebegalima ignoruoti“. Sukilėliai paskelbė manifestą, kuris prasideda žodžiais: „Hoy decimos BASTA“ (Šiandien mes tariame GANA).

Meksikos valdžia atsigavo po šoko gana greitai. Jau sausio 2 dieną buvo pasiųsta kariuomenė į Chiapo provinciją. Sukilėliai nesivėlė į mūšį, bet tvarkingai atsitraukė į kalnus. Tiesa, aukų išvengti nepavyko, tačiau nukentėjo vos keli žmonės. Nepaisant sėkmingų karinių veiksmų, Meksikos valdžia tapo visuotinės kritikos objektu. Pirmąją sukilimo dieną zapatistais piktinosi tiek Meksikos, tiek užsienio žurnalistai, o netrukus tonas pasikeitė, ir kritika virto atvirai demonstruojama simpatija. Jau netrukus valdžia galėjo įsitikinti, kad svarbiausia kova vyksta informacijos erdvėje. Meksikiečių simpatijos akivaizdžiai krypo sukilėlių pusėn, ir Meksikos prezidentas Carlosas Salinas de Gortaris nusprendė vienašališkai paskelbti paliaubas ir pradėti derybas. Jis 1994 metų sausio 12 dieną paskelbė, jog amnestuos visus sukilėlius, kurie sudės ginklus ir nebedrums viešosios tvarkos, ir jie nebus laikomi nusikaltėliais.

Prasidėjo derybos, kurioms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizas. Jis buvo labai populiarus tarp indėnų ir dėl šių simpatijų buvo vėliau nušautas dešiniųjų ekstremistų. Tačiau vietoj atgailos visas pasaulis išgirdo sukilėlių vado subkomendantės Markoso tvirtą poziciją: „Dėl ko turėtume atsiprašyti? Dėl to, kad nemirėme badu? Dėl to, kad netylėjome? Dėl to, kad sukilome su ginklu rankoje tada, kai visi kiti keliai jau buvo užtverti? Dėl to, kad nesilaikome Čiapaso baudžiamojo kodekso – absurdiškiausio dokumento pasaulyje? Dėl to, kad parodėme visam pasauliui, jog žmogiškas orumas dar gyvas net skurdžiausiose Meksikos vietose? Dėl to, kad, prieš pradėdami, mes gerai pasiruošėme? Dėl to, kad vietoj lankų ir strėlių paėmėme šautuvus? Dėl to, kad mokėmės kariauti? Dėl to, kad esame meksikiečiai? Dėl to, kad dauguma mūsų indėnai? Dėl to, kad nesilaikome buvusių partizaninių judėjimų schemų? Dėl to, kad nepasiduodame? Dėl to, kad neparsidavėme? Dėl to, kad neišdavėme savęs?

Kas kieno turi atsiprašyti? Ar atsiprašyti turi tie, kurie sėdėjo prie gėrybėmis nukrauto stalo ir nuolat persivalgydavo, kai prie mūsų stalo sėdėdavo mirtis, tokia įprasta, jog mes nustojome jos bijoti? Tie, kurie pripildė mūsų krepšius deklaracijomis ir pažadais? O gal mūsų mirusieji, tie, kurie numirė „natūralia“ mirtimi, t.y. nuo tuberkuliozės, drugio, choleros, dizenterijos, plaučių uždegimo, maliarijos bei kitų virškinimo ligų? Mūsų mirusieji, tokie demokratiški mirusieji, į kuriuos niekas net nekreipia dėmesio. Jie mirė tyliai, nesitikėdami, kad jų mirtis turi kokią nors prasmę. Ar neturi atsiprašyti tie, kurie negerbia mūsų tradicijų, veido spalvos, kalbos, papročių? Tie, kurie kankino, žudė, metė mus į kalėjimus dėl „didžiulio“ nusikaltimo – noro turėti savo žemės lopinėlį, kuriame galima kai ką išauginti, norint nemirti iš bado?“

Emiliano Zapato pasekėjai

Meksikos sukilėliai pasivadino Ejército Zapatista de Liberación Nacional - Zapatistine nacionalinio išsivadavimo armija (ZNIA). Šią armiją sukūrė 6 žmonės 1983 metų lapkričio 17 dieną. Tądien jie įkūrė pirmąją savo stovyklą Chiapas provincijoje, Meksikos pietuose. Nuo pat pradžių jie ieškojo kontaktų su vietos valstiečiais indėnais, kurių dalis buvo pasitraukusi į kalnus. Santykiai mezgėsi pamažu. Abi pusės mokėsi viena iš kitos. Indėnai prašė zapatistų imtis juos saugoti nuo išpuolių. Indėnai gyveno nuolatinėje apgultyje. Ypač skausmingi buvo žemvaldžių pasamdytų žudikų išpuoliai. Didieji žemvaldžiai siekė iškirsti vietos miškus, supirkti valstiečių žemę ir įrengti didžiules fermas. Zapatistai ėmėsi mokyti indėnus karybos pradmenų. Šie atsilygino maistu.

Kodėl toks pavadinimas? Zapatistai savo simboliniu krikštatėviu pasirinko žymų Meksikos herojų, XX amžiaus pradžioje dalyvavusį išsivadavimo judėjime – Emilianą Zapatą. Jis buvo Meksikos armijos generolas, garsėjęs ne tik karo žygdarbiais, bet ir drąsa, išmintimi bei gera širdimi. 1919 metais Zapatas buvo nužudytas, tačiau Meksikos pietuose gimė legenda, kad generolas nežuvo, bet su dalimi savo karių pasitraukė į kalnus ir iš ten nusileidžia tada, kai meksikiečiams tampa itin sunku.

Labai greitai zapatistų pradėjo daugėti. Daugiausia prisidėdavo indėnų. Tačiau ne tik jų – 1984 metų rugpjūtį prie armijos prisijungė ir netrukus jos dvasiniu lyderiu tapo paslaptingasis subkomendantė Markosas.

Kaukė

1995 metų vasario 20 dieną rašytame laiške iš kalnų Markosas daug kalba apie save.

„Norite žinoti, kas tas Markosas? Manote, kad jis sandinistas, kad jį finansuoja rusai?“ – klausia Markosas ir pateikia ilgą atsakymą, jį ir perpasakojame.

Markosas - tai neapibrėžto amžiaus vyriškis, kuriam gali būti tiek penkeri, tiek šešiasdešimt penkeri metai. Jo veidas uždengtas tamsia medžiaga, kuri primena sudėvėtą nosinę. Medžiagoje matyti dvi skylės, iš kurių pūpso keisti iškilimai. Vienas iš jų, sprendžiant iš daugiakartinio čiaudėjimo, yra ne kas kita kaip nosis. Kitas, sprendžiant iš nuolat kylančių dūmų, turėtų būti pypkė, panaši į tas, kurias rūko jūreiviai, intelektualai, piratai ar besislapstantys nuo teisingumo žmonės.

Šis vyriškis turi prisipažinti bent kelis dalykus. Pirma tai, jog gimė partizanų stovykloje, Lakandono miške, vieną iš 1984 metų rugpjūčio naktų. Vėl gimė 1994 metų sausio 1 dieną, ir nuo to laiko atgimsta kasdien, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, Turi daug pravardžių, Kai kurios jų nešvankios, ir jas gėda viešai ištarti.

Jis apsisprendė pats, dar prieš gimdamas, užuot turėjęs viską, iš tiesų neturėti nieko, kad turėtų viską. Jis nuo pat gimimo be atvangos dalyvauja sąmoksluose prieš šešėlius, dengiančius Meksikos dangų. Jis gimė, idant kartu su bičiuliais indėnais ir metisais priverstų veikti popieriaus lapą, kurį buvo mokomas vadinti Meksikos Konstitucija, kurio 39 straipsnyje teigiama, jog tauta turi teisę keisti savo valdžią. Kadangi nebuvo jokios galimybės Konstitucijos nuostatų ginti taikiu būdu, tai kartu su suokalbininkais, kuriuos vadino „broliais“, Markosas nusprendė su ginklu rankose sukilti prieš politinę valdžią ir garsiai pasakyti: „basta“ (gana) melui ir neteisingumui.

Tai vyriškis, kuriam įtarimą kelia visos tiesos, skelbiamos kaip šventos, išskyrus tas, kurias atranda pats žmogus. Tai - orumas, demokratija, laisvė ir teisingumas. Šis žmogus nuo pat gimimo apsisprendė geriau mirti, nei prarasti orumą, neparsiduoti tiems, kurie melą pavertė nūdienos religija. Nuo to laiko jis apsisprendė pagarbiai ir paprastai elgtis su paprastais žmonėmis ir išdidžiai su tais, kurie valdžioje.

Markosas tikėjo ir tiki žmogumi, jo sugebėjimu nuolat ieškoti to, kaip kiekvieną dieną bent truputį patobulinti pasaulį, kuriame gyvename. Jis prisipažįsta, kad labiausiai pasaulyje myli meksikiečių tautą, jis tikėjo, tiki ir tikės, jog Meksika – tai daugiau nei vien pavadinimas ar neįvertintas produktas pasaulio rinkoje.

Jis įsitikinęs, jog būtina kovoti su neteisingais režimais ir siekti, kad Meksikoje ir pasaulyje įsitvirtintų kitokie santykiai tarp žmonių ir valstybių.

Jis pažadėjo visą gyvenimą, kiekvieną sekundę skirti kovai už tai, kuo tiki, ir kartu prisipažįsta, kad negali atsikratyti egoistinių ir smulkmeniškų paskatų, todėl paskutinę gyvenimo akimirką skirs mirčiai.

Laiške, pavadintame „Kai upokšniai nusileidžia“, Markosas rašo: „Norite sužinoti, kas aš esu? Markosas – gėjus San Franciske, negras - Pietų Afrikoje, anarchistas - Ispanijoje, palestinietis - Izraelyje, indėnas - San Kristobalio gatvėse, benamis - Nesė, rokeris - kaime, žydas - Vokietijoje, ombudsmenas - Sedene, feministas - politinėse partijose, komunistas - po šaltojo karo, kalinys - Sintalape, pacifistas - Bosnijoje, mapučė - Anduose, mokytojas - iš profsąjungų, artistas - be teatro, dailininkas - be molberto, namų šeimininkė - šeštadienio vakare kiekvienoje Meksikos vietovėje, partizanas - XX amžiaus pabaigos Meksikoje, streikuotojas - kiekvienoje įmonėje, reporteris, rašantis, kad užpildytų laikraštį, vieniša moteris - metro dešimtą valandą vakaro, pensininkas - Mechiko aikštėje, bežemis valstietis, marginalus leidėjas, nesutinkantis studentas, disidentas - neoliberalizme, rašytojas - be knygų ir skaitytojų ir pagaliu – zapatistas - Pietryčių Meksikoje. Pagaliau Markosas – tai žmogus kiekvienoje šio pasaulio vietoje. Markosas – tai visi atstumtieji, engiamieji, kovojančios mažumos, kurios garsiai sako savo „basta“. Visos mažumos, kai jos kalba, ir daugumos, kai klausosi ir išlieka pakančios. Markosas – visa tai, kas nepatogu valdžiai ir „sveikam protui“.

Tai tik dalis to, ką apie save rašo pats Markosas, kuris išniro tarsi iš niekur ir tapo daugybės žmonių įvairiose pasaulio kraštuose idealu. Meksikos valdžia apie Markoso egzistavimą sužinojo 1994 metų sausio 1 dieną. Prireikė daugiau nei metų, kol Meksikos pareigūnai, švytėdami iš laimės, paskelbė, jog „demaskavo“ Markosą, išsiaiškino jo tikrąjį vardą.

Meksikos valdžia paskelbė, kad Markosas - tai Rafaelis Sebastiánas Guillénas Vincente, o gimė jis 1957 metų birželio 19 dieną Meksikoje. Jis baigė jėzuitų mokyklą Tampiko miestelyje, kur, regis, susipažino su išlaisvinimo teologija, vėliau baigė universitetą Mechike. Čia tapo filosofijos magistru ir pradėjo dėstyti komunikacijos teoriją. Beje, Markosas ne kartą griežtai paneigė, jog yra Guillenas Vincente. Jis teigė: „Visai nesvarbu, kas Markosas buvo, svarbiausia, kas jis yra šiandien. Ir galbūt ateis laikas, kai Markoso nebeliks. Kalbu ne vien apie fizinį išnykimą, kalbu apie personažo pabaigą“.

Aiškaus atsakymo nepateikia ir Guilleno šeima, kuri yra labai politiškai aktyvi ir remia Institucinę revoliucinę partiją, valdžiusią Meksiką ne vieną dešimtmetį, ir kurią Markosas griežtai kritikuoja.

Meksikos valdžia, įvardydama tikrą ar tariamą Markoso pavardę, tikėjosi demitologizuoti filosofą sukilėlį. Bandyta įrodinėti, kad jis yra turtingos šeimos vaikelis, kuris panoro romantikos ir metėsi prie tų, kurių visai nepažįsta. Tačiau Meksikos indėnai tiki darbais, o ne kalbomis. Jiems Markosas vienas iš jų. Jis jiems yra žmogus, kuris gimė jų akyse, mokydamasis iš jų bei mokydamas juos.

Egzistuoja kelios versijos, kodėl Markosas pasirinko būtent šį vardą, kodėl nešioja kaukę. Įtikinamiausia versija, jog į kalnus jis keliavo su bičiuliu Markosu, kuris pakeliui žuvo. Netrukus gimė naujas Markosas, tarsi kovos už laisvę nemirtingumo liudijimas. O kodėl kaukė? Kritikai yra sugalvoję daug absurdiškų versijų. Pavyzdžiui, jog Markosas ir kiti jo bičiuliai slapstosi nuo įstatymo ir bijo būti atpažinti. Arba, jog kaukė leidžia nepastebimai pakeisti mūšyje žuvusį vadą ir sudaryti įspūdį, kad jis nepažeidžiamas. Pats Markosas tvirtina, jog kaukė – tai simbolis situacijos, kurioje yra dauguma Meksikos gyventojų. Jų valdžia nemato, nepaiso. Jie gyvena tarsi beveidžiai. Kitas dalykas – kaukė visus sulygina. Pats Markosas pabrėžia, kad svajoja apie laikus, kai bus nereikalinga kaukė, kai bus nereikalingi ginklai. Taigi kaukė – tai pereinamojo laikotarpio simbolis.

Kodėl subkomandantė? Pasak Markoso, daugelis siekia būti komendantais, viršininkais ir mažai yra tų, kurie nori tarnauti, būti pagalbininkais. Be to – tai pirmiausia indėnų kova, todėl ir komendantas turi būti indėnas. Jis esą tėra jų pagalbininkas.

Šiek tiek Meksikos istorijos

Idant suprastume, kas vyksta Meksikoje, šios šalies vidaus įtampas, turime atsižvelgti į istorinę specifiką. Meksika – tai didingos majų, actekų, olmekų civilizacijos lopšys. Civilizacijų, kurios savo didingumu pribloškė čia atplaukusius ispanus, tačiau neatlaikė užkariautojų invazijos. Teigiama, kad ispanai pirmą kartą išsilaipino Meksikoje 1518 metais. Jau po metų konkistadorų būrys, vadovaujamas Korteso, užpuolė indėnus ir suėmė vadą Montesumą. Kilo didžiulis sukilimas prieš ispanus, tačiau ispanai jį numalšino ir jau 1522 metais Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos gubernatoriumi. 1535 metais buvo įkurta Naujosios Ispanijos vicekaralystė, kurios sostinė – Mechikas.

XIX amžiuje Meksika išsivadavo iš Ispanijos valdžios, buvo sukurta Meksikos imperija, kuri vėliau buvo pertvarkyta į Meksikos Respubliką. To amžiaus viduryje vyko įnirtingos meksikiečių ir amerikiečių kovos, kurios Meksikai baigėsi apverktinai – beveik pusė teritorijos, taip pat ir daug aistrų kėlęs Teksasas, buvo prijungta prie JAV.

1910 metais Meksikoje prasidėjo antifeodalinė revoliucija, kuri nuvertė Porfirio Diaz Mori diktatūrą. Tačiau netrukus prasidėjo vidiniai nesutarimai tarp revoliucionierių. Šių kivirčų sūkuryje žuvo ir vienas iš populiariausių Meksikos nacionalinių didvyrių – Emilio Zapatas. Vidaus kovas pabaigė Plutarco Ellias Calles, kuris buvo pagrindinis Institucinės revoliucinės partijos iniciatorius. Ši partija buvo sukurta, siekiant užbaigti vidinius nesutarimus, ir net septyniasdešimčiai metų įsitvirtino valdžioje. Institucinė revoliucinė partija Meksiką valdė iki pat 2000 metų, kai pirmą kartą po ilgo laikotarpio Meksikos prezidentu tapo kitos partijos atstovas Vincente Fox‘as.

IRP sugebėjo suformuoti nepajudinamą valdžios vertikalę, kuri daugeliu aspektu panaši į Komunistų partijos valdžią Sovietų Sąjungoje. Ši vertikalė veikė praktiškai nepriklausomai nuo rinkimų, nors Meksikoje oficialiai ir egzistavo kelios opozicinės partijos, tačiau jų įtaka buvo labai menka. IRP valdymas Meksiką išskyrė iš daugumos kitų šio regiono valstybių. Pirmiausia ji plėtojo gerus santykius su Sovietų Sąjunga bei Kuba. Ypač šilti buvo Meksikos valdžios santykiai su Fideliu Castro. Tai, be kita ko, reiškė, jog, skirtingai nei kitose Lotynų Amerikos valstybėse, Meksikoje nebuvo prielaidų kairiajai opozicijai atsirasti. Sovietų Sąjunga ir Kuba buvo įrengusi ne vieną stovyklą, kurioje buvo apmokomi būsimi sukilėliai ar opozicionieriai iš įvairių valstybių, bet ne iš Meksikos.

Ar pati IRP buvo kairuoliška? Gal tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu. Bent jau nuo 1988 metų IRP visu greičiu pradėjo Meksikoje įgyvendinti neoliberalią politiką. Šiuo atžvilgiu ji labai primena ekskomunistines partijas – autoritarines, neoliberalias ir kartu priklausančias Socialistų internacionalui.

Skurdžiai gyvenantys Meksikos indėnai niekada nejautė Meksikos valdžios rūpesčio, tačiau neliberalios reformos ir privatizavimo vajus tapo ypatingu iššūkiu jų egzistencijai. Pavyzdžiui, Chiapo provincijos gyventojai indėnai pradėjo jausti itin stiprų spaudimą palikti savo protėvių žemę. Spaudė latifundininkai, stambieji žemvaldžiai, kurie turėjo didžiulę įtaką valdžiai ir kuriems indėnų valdomos žemės atrodė geidžiamas kąsnis. Be to, šiose žemėse glūdi daug naudingų iškasenų. Taigi indėnai tapo kliūtimi, kuria tiek ekonominis, tiek politinis elitas norėjo nusikratyti.

Labai skaudus smūgis indėnams valstiečiams buvo 1992 metais priimta Meksikos Konstitucijos 27 straipsnio pataisa, kuri panaikino bendruomeninę žemės nuosavybę ir žemę pavertė preke. Praktiškai tai reiškia bandymą sunaikinti indėnus po vieną, darant didžiulį spaudimą parduoti savo nuosavybę.

Beje, būtent po šio sprendimo Chiapo provincijoje gyvenančios indėnų bendruomenės paragino zapatistus ruoštis karui. Pastarieji paprašė laiko ir pradėjo aktyviai rengti sukilėlius. Karo paskelbimo datą padiktavo tolesni įvykiai – pirmiausia Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties (NAFTA) pasirašymas.

Dar 1989 metais Kanada ir JAV pasirašė laisvos prekybos sutartį. Vėliau prasidėjo derybos su Meksika ir buvo parengta NAFTA, kuri turėjo įsigalioti 1994 metų sausio 1 dieną. Pagal šią sutartį pusė JAV prekių, parduodamų Meksikoje ir Kanadoje, turėjo būti atleistos nuo muitų, kitai pusei muitai palaipsniui mažinami ir per 15 metų panaikinami visai. Meksikos valstiečiams didžiausią nerimą kėlė valdžios subsidijų vietos kavos gamintojams panaikinimas bei kukurūzų importas.

Meksikos valdžia arogantiškai ignoravo indėnų valstiečių nuogąstavimus. Ji pajuto globalios triumfuojančios vartotojiškos demokratijos skonį ir kalbėjo išskirtinai neoliberalizmo kalba. Šioje situacijoje savo „Basta“ viešai išsakė zapatistai.

Zapatistų manifestas

Jau pirmąją karo dieną zapatistai paskelbė savo manifestą, kuriame teigiama: „Mes esame 500 metų kovos padarinys. Pradžioje – prieš vergiją, kare už Ispanijos nepriklausomybę, vėliau – prieš grėsmę būti suvirškintiems Šiaurės Amerikos ekspansionizmo, paskui už mūsų Konstitucijos įtvirtinimą ir Prancūzijos imperijos pasitraukimą iš mūsų šalies, paskui, kai Porfirijaus Diazo diktatūra atsisakė teisingai vykdyti reformą ir liaudis sukilo, pagimdydama savo nacionalinių didvyrių, pasirodė Vilja ir Zapatas, tokie pat skurdžiai, kaip ir mes, neišsimokslinę, kaip ir mes. Jie buvo panašūs į mus, kuriuos valdžia laiko tamsoje ir skurde, idant geriau būtų engti, kurie neturi padoraus stogo virš galvos, neturi veikiančios sveikatos apsaugos, nei tinkamo maisto, nei laisvės sąžiningai rinkti mūsų valdžią, nei nepriklausomybės nuo užsieniečių, nei taikos ir teisingumo“.

Zapatistai pareiškė tęsiantys didžiųjų XX amžiaus revoliucionierių kovą. „Šiandien mes sakome – gana. Mes, milijonai skurdžių, raginame brolius vienytis, nes tai vienintelis būdas nemirti iš bado, vienytis prieš saujelės parsidavėlių valdžią. (...) Mes turime vėl kreiptis į Konstituciją, pamatinį įstatymą ir priversti galioti jos 39 straipsnį, kuriame teigiama: „Nacionalinė nepriklausomybė visiškai remiasi tautos valia. Iš šios valios kyla visa visuomeninė valdžia ir veikia išskirtinai tautos labui. Tauta visada turi neatimamą teisę pakeisti valdymo formą“.

Pasak zapatistų, jų iššūkį nėra visiškai tikslu vadinti sukilimu. Tai veikiau tautos karas su diktatūra.

„Šiandien mes skelbiame karą Meksikos armijai, kuri yra pagrindinė dabartinės niekšų valdžios atrama. Mes raginame kitas valdžios šakas jungtis prie mūsų, nuversti diktatūrą ir grąžinti valstybėje teisingumą ir stabilumą. Taip pat mes raginame tarptautines organizacijas ir Tarptautinį Raudonąjį Kryžių akylai stebėti karo veiksmus Meksikoje, nes mes pareiškiame, kad nuosekliai laikysimės Ženevos konvencijos nuostatų. Taip pat mes iš karto paneigiame visokius bandymus iškreipti mūsų kovos tikslus ar kalbėti apie mūsų tariamus ryšius su narkotikų verslu. Mes giname Konstituciją ir ja remiamės, mes siekiame teisingumo ir lygybės“.

Manifestas baigiamas kreipimusi į Meksikos tautą:

„Mes, laisvi ir sąžiningi vyrai bei moterys, suprantame, kad karas, kurį skelbiame – tai paskutinė būtina priemonė. Įvairios diktatūros jau seniai kovoja su mūsų tauta nepaskelbtą karą, todėl prašome visų meksikiečių paremti Zapatistų armiją, kovojančią už darbą, žemę, stogą virš galvos, maistą, sveikatos apsaugą, švietimą, nepriklausomybę, laisvę, demokratiją, teisingumą ir taiką. Mes pažadame nebaigti kovos, kol nebus įgyvendinti visi mūsų keliami tikslai, kol Meksikoje nebus sukurta laisva ir demokratinė valstybė“.

Jie tyčiojasi iš mūsų?

Valdžios padaliniai, regis, negalėjo patikėti, jog galima kariauti garbingai.

Jau pirmųjų atakų metu buvo atkreiptas dėmesys, kad dalis zapatistų „ginkluoti“ mediniais šautuvais. Pradžioje manyta, jog taip yra, nes jie neturi pakankamai ginklų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai sąmoningas simbolinis gestas. Markosas ne kartą tvirtino, jog pagrindinis zapatistų ginklas – ne šautuvas, bet žodis. Svarbiausia – paskelbti savo idėjas, o ne naikinti kitus. Tuo galima aiškinti ir keistą zapatistų taktiką – kai tik įmanoma, vengti mūšių. Užpulti zapatistai tvarkingai pasitraukdavo į kalbų stovyklas. Aršiau jie kovodavo tik tada, kai tekdavo pralaužti apsupties žiedą. Tokiais atvejais, kaip tvirtinama, zapatistai įrodydavo, jog moka naudotis ginklu.

1994 metų vasario 21 dieną prasidėjo zapatistų ir Meksikos valdžios derybos. Joms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizo. Šis katalikų vyskupas buvo didelis autoritetas zapatistams ir daug padėjo indėnams, tuo užsitraukdamas valdžios nemalonę. Derybos vyko sunkiai, jos ilgam nutrūkdavo, paskui vėl atsinaujindavo. Panašu, jog valdžia ir zapatistai kalbėjo apie skirtingus dalykus. Visgi 1996 metais pavyko pasirašyti San Adreso sutartį, pagal kurią valdžia įsipareigojo į Konstituciją įrašyti nuostatą dėl kultūrinių ir socialinių indėnų teisių. Į šią sutartį zapatistai apeliuoja iki šiol, tačiau ji vis dar nėra įgyvendinama.

1996 metais buvo suformuotas Zapatistinis nacionalinio išsivadavimo frontas. Jis turėjo tų tikslų, kurių Zapatistinė nacionalinio išsivadavimo armija siekė su ginklu rankose, siekti legaliais būdais. Atrodė, kad įtampa Meksikoje turėtų atslūgti.

Deja, situacija tapo vis sudėtingesnė. Chiapaso provincija buvo vis labiau militarizuojama, zapatistai skundėsi, jog valdžia toleruoja specialių smogikų stovyklas, kurias išlaiko stambieji ūkininkai. Šiose stovyklose buvo rengiami smogikai, kurie žudė indėnus, skelbė rasistines idėjas. 1997 metais, prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Meksikon, nužudytas vyskupas S. Ruizo, buvo kėsinamasi ir į jo seserį. Neabejojama, kad tai - kerštas už vyskupo simpatijas indėnams valstiečiams.

1998 metais valdžia pradėjo zapatistų vadų medžioklę, iš Meksikos buvo išsiųsti užsienio žurnalistai, ypač tie, kurie simpatizavo zapatistams. Valdžios veiksmai vis griežtėjo, ir 1999 metais ji nuosekliai šturmavo visus rajonus, kur buvo įsikūrę zapatistai ar jų simpatikai.

Tačiau Institucinės revoliucinės partijos pozicijos Meksikoje jau silpnėjo. 1989 metais įvyko didžiausias Meksikos istorijoje streikas – streikavo Mechiko studentai, jie protestavo prieš planus privatizuoti aukštąjį mokslą. Dalis studentų tapo nuolatiniais zapatistų lankytojais, buvo tariamasi dėl bendros kovos galimybės.

2000 metų vasarį kariuomenė įžengė į Mechiko universiteto teritoriją ir suėmė studentų aktyvistus bei juos palaikančius dėstytojus. Zapatistai pareiškė apie solidarumą su įkalintaisiais ir ragino reaguoti visą visuomenę.

Birželio 2 dieną įvyko Meksikos prezidento rinkimai, pasibaigė 70 metų trukusi IRP valdžia. Naujasis prezidentas Vincentas Foxas žadėjo permainų. Jis tikino, kad išspręs priešpriešą su zapatistais per 15 minučių. Beje, zapatistai, kaip įprasta, rinkimuose nerėmė nė vieno kandidato. Jie netrukdė rinkimams vykti savo kontroliuojamose teritorijose, tačiau pabrėžtinai laikėsi atokiai. Taip pat ir po rinkimų Markosas paskelbė laišką prezidentui, kuriame pabrėžė, kad šis pradeda nuo nulio, ir zapatistai tikės ne žodžiais, bet darbais.

2001 metais Markosas paskelbė apie žygį per Meksiką, kuriame bus kalbama apie indėnų ir valstiečių teises. Žygis prasidėjo vasario 23-iąją ir tęsėsi 37 dienas, jame dalyvavo dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų. Kovo 11-ąją žygis pasiekė kulminacijos tašką – centrinę Mechiko aikštę. Čia susirinko daugybė žmonių, kurie sveikino zapatistus. Beje, pats Marksas stengėsi laikytis atokiau, tvirtindamas, kad pagrindiniai herojai - indėnai, o jis tėra jų pagalbininkas. Jis atsisakė asmeninio susitikimo su prezidentu, net į Kongresą žygio dalyvio vardu ėjo kalbėti ne jis, bet komendantė Estera.

Balandžio 25 dieną Meksikos parlamentas vienbalsiai priėmė naują įstatymą dėl indėnų kultūrinių ir socialinių teisių. Įstatymą sveikino ir prezidentas, tačiau šis įstatymas šokiravo zapatistus ir jų rėmėjus. Jame neliko esminių punktų iš San Adreso susitarimo. Jis tėra deklaratyvi teisių simuliacija, o ne realus valdžios žingsnis indėnų link. Zapatistai tvirtino nutraukiantys visus santykius su valdžia ir paskelbė „tylos periodą“. Tiesa, jie dar kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, prašydami atšaukti parlamento įstatymą. 2002 metų rugsėjo 6 dieną teismas paskelbė, jog nėra kompetentingas nagrinėti zapatistų prašymą.

Kiek netikėtai zapatistai atsisakė griežtai reaguoti į valdžios veiksmus. Jie užsidarė. Net pasklido gandas, kad Markosas paliko Meksiką, jog jis sunkiai serga. Jis neatsakinėjo į laiškus, nebuvo ir jo viešų pareiškimų. Tačiau po kurio laiko šie gandai buvo paneigti. Markosas liko Meksikoje, tačiau jis nebesitikėjo, jog įmanoma pakeisti valdžios atstovų mąstymą. Kaip teigiama 2005 metų sausio 28 dieną paskelbtoje „Šeštojoje Lakandono girios deklaracijoje“, zapatistai tęsia kovą, jie buria darbininkų, ūkininkų, mokytojų, tarnautojų, studentų bendrą nerinkiminį frontą, kuris turėtų pateikti naują konstituciją bei įtvirtinti naują politinę kultūrą. Zapastistai paskelbė formuojantys Meksikoje ir visame pasaulyje Geros valdžios bendruomenes (Juntas de Buen Gobierno) kaip alternatyvą pasaulinei pinigų valdžiai. Šiose bendruomenėse daug dėmesio skiriama solidarumui bei bendrai veiklai.

2006 metų sausio 1 dieną zapatistai visoje Meksikoje pradėjo akciją „Kitokia kampanija“. Ji suvokiama kaip alternatyva Meksikoje vykstančiai prezidento rinkimų kampanijai. Zapatistai dar kartą pabrėžė neremiantys nė vieno kandidato ir siekiantys suformuluoti alternatyvą ydingai Meksikos sistemai, kuri supuvusi nuo pamatų.

Pergalė ar pralaimėjimas?

Zapatistų ir paties Markoso įtakos bei populiarumo viršūnė – 2001 metai, kai buvo žygiuojama per Meksiką. Atrodė, kad zapatistams pavyko pasiekti pergalę. Tačiau nuo to laiko jų įtaka Meksikos politiniame gyvenime nuosekliai mažėjo. Prie to prisidėjo ir daugelį šokiravusi Markoso atvira parama baskų teroristams. Ji kontrastavo su bendru zapatizmo įvaizdžiu.

Ar zapatistai pralaimėjo? Labai sudėtingas klausimas. Nuo pat pradžių Markosas pabrėžė, jog zapatistų kova visai kitokia nei Che Guevaros, Fidelio Castro ar kitų revoliucionierių.

Atsakydamas į garsaus rašytojo G. Marqueso klausimus, Markosas sakė: „Mūsų armija yra visai kitokia, nes mes siekiame nebebūti armija. Kariškis – tai absurdiška asmenybė, nes jis griebiasi ginklo, kad įtikintų kitą, jog jo tiesa vienintelė, kuria reikia tikėti. Jei mūsų judėjimas būtų sąmoningai karinis, tai jis neturėtų ateities. Jei NZIA išliks armija, tai bus pralaimėjimas, idėjinis pralaimėjimas. Taip pat pralaimėjimas būtų ir tai, jei NZIA ateitų į valdžią kaip revoliucinė partija ir imtų valdyti. Tai, ką kiti nacionaliniai išsivadavimo judėjimai laikytų sėkme, mes laikome pralaimėjimu. Mes pernelyg daug kartų regėjome, kaip triumfuojančios revoliucijų pergalės baigiasi paslėptu jų pralaimėjimu. Tai, kas lieka visais tokiais atvejais neišspręsta, - žmonių vaidmuo, tautos vaidmuo. Mums nepriimtina dviejų priešininkų kovos dėl įtakos vaizdinys. Labai dažnai regime, kai kovoja regresyvi valdžia ir „teisinga“ grupė, kuri, paėmusi valdžią, pradeda vadovauti „iš viršaus“ ir spręsti už kitus. Mums neįdomios hegemonijų kautynės. Jose visada yra „geriečių“ ir „blogiečių“. Tie, kurie laimi, pasiskelbia „geriečiais“, o didžiajai visuomenės daliai gyvenimas nesikeičia. Meksiką sudaro daug labai skirtingų žmonių. Mums reikia nutiesti tarp jų pagarbos ir tolerancijos tiltus, o tai nėra karinės vertybės“.

Markosas taip pat griežtai kritikuoja mintį, jog zapatistai – tai pasaulinės revoliucijos avangardas.

„Teigti, jog esame avangardas, ir kalbėti tų žmonių, kuriems neatstovaujame, vardu – tai ne kas kita kaip politinė masturbacija. Mes turime pripažinti savo įtakos ribas, turime pripažinti savo realią situaciją. Labai dažnai garsių politinių pareiškimų nauda tėra viena – jie malonūs pačiam jų autoriui, kuris įsijaučia į galingo žmogaus vaidmenį. Mes stengiamės būti sąžiningi. Mes paprasčiausiai išsakėme vieną žmonių reikalavimą, stengiamės būti plūgu, kuris prakerta storą plutą ir atsiveria daug įvairių dalykų. Mes nepretenduojame vadovauti ar būti visuomenės vedliais, mes paprasčiausiai bandome būti jos balsu vienoje konkrečioje situacijoje. Neatmetame galimybės, jog visuomenė turi daug daugiau poreikių, apie kuriuos reikia kalbėti“.

Markosas ne kartą pabrėžė, kad jam didesnę įtaką yra padarę Lotynų Amerikos „magiškasis realizmas“, Servantesas, o ne Marksas ar marksistai.

„Senovės armijose kareiviai didžiąją laisvalaikio dalį skyrė ginklų valymui bei rengimuisi mūšiui. Kadangi mūsų pagrindinis ginklas – žodis, tai bandau daug skaityti, mąstyti ir rašyti. Labai anksti išmokau skaityti. Tai mano tėvų nuopelnas. Kai man buvo 12 metų, man padovanojo Servanteso „Don Kichotą“ – didelę raudoną knygą, kietu viršeliu. Jau vėliau atėjo Williamo Shaekspeare`o eilė. Tačiau, tiesą sakant, mano literatūrinio išsilavinimo pamatas – Lotynų Amerikos rašytojai. Tik paskui Servantesas ir Garcia Lorca. Jau vėliau prasidėjo poezijos etapas. Tik dar vėliau pradėjau skaityti ir politinius tekstus.

Geriausiu atveju esu kaip ridikas: raudonas - išorėje, baltas - viduje. Joks aš marksistas.

„Don Kichotas“, mano įsitikinimu, geriausia politinės teorijos knyga. Paskui eina „Makbetas“ ir „Hamletas“. Beje, šios knygos yra pats tiksliausias įvadas į Meksikos politinę sistemą“.

Subkomandantė Markosas nekalba nei apie pergalę, nei apie pralaimėjimą. Dabartiniu laikotarpiu jis kuria Geros valdžios bendruomenes ir, beje, ne kartą yra sakęs, kad jo personažas jau suvaidino savo vaidmenį, ateina kitų personažų laikai.

Karas baigėsi, karas tęsiasi

Kapitalizmas ir rinkos ideologija, regis, akivaizdžiai nugalėjo.

Tačiau iš tiesų karas nesibaigė. Vyksta naujas pasaulinis karas. Šį kartą tai karas prieš visą žmoniją. Kaip ir visi karai, jis siekia pasaulio perdalijimo. Naujas pasaulio padalijimas reiškiasi kaip turtų koncentracija ten, kur yra turtų, ir skurdo koncentracija ten, kur yra skurdas. Kiekviena valstybė, kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus tampa mūšio lauku. Vienoje pusėje kovoja neoliberalizmas, naudodamasis sudėtingomis ir galingomis struktūromis, kitoje – žmogus.

Tiesa, yra žmonių, kuriuos tenkina tai, jog jie tapo tik vienu skaičiumi Pinigų Valdžios biržoje. Yra žmonių, kuriuos tenkina vergo padėtis. Karjeros kopėčios labai primena grandinę, kuria esame pririšti. Yra žmonių, kurie džiūgauja, jog parsiduoda ir gali tenkintis trupiniais nuo šeimininko stalo. Visose pasaulio vietose yra žmonių, kurie patenkinti tuo, kas yra. Visame pasaulyje yra vyrų ir moterų, kurie nustoja būti žmonėmis ir tampa tik sraigteliais globalioje rinkoje. Tačiau visame pasaulyje yra ir paprastų vyrų bei moterų, kuriems nėra tas pat, kurie nusiplėšia valdžios pasiūtą konformizmo rūbą ir sako BASTA (gana). Paradoksalu, kai jau Pinigų Valdžia tarsi pasiekia galios apogėjų, kai niekas nėra toks galingas, kad ją įveiktų, staiga įvairiose pasaulio vietose atsiranda paprastų žmonių, kurie sako „ne“ ir tampa jai nepavaldūs.

Neoliberalizmas ir socialinė neteisybė

Dabar vykstančio pasaulinio karo kitas pavadinimas – globalizacija, o jos ideologinis pamatas, jos religija – neoliberalizmas. Globalizacija – tai rinkos universalizacija, kuriai žmonija tik trukdo. Visa, kas žmogiška, trukdo rinkos universaliam triumfui ir turi būti pašalinta iš kelio. Taigi mes visi – indėnai, ne indėnai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, menininkai, intelektualai, mokytojai - esame kliūtis. Kiekvienas, kuris teigia esąs laisvas.

Vienas iš neoliberalizmo mitų tvirtina, kad ekonominis augimas skatina geresnį gėrybių paskirstymą ir didina užimtumą. Tai melas. Lygiai taip pat kaip karaliaus valdžios didėjimas nesuteikia didesnės valdžios jo vasalams. Finansinis absoliutizmas nesukuria daugiau laisvės, nesukuria naujų darbo vietų. Priešingai, jo padariniai yra skurdas, nedarbas, prastėjančios darbo sąlygos. Galbūt pasaulyje dar niekada nebuvo pagaminama tiek daug prekių, nebuvo sukurta tokių modernių gamybos mašinų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad pasaulyje dar niekad nebuvo tiek skurdo.

XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje skurdžiais, pagal Pasaulio banko kriterijus, buvo 200 milijonų žmonių. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tokių buvo jau 2 milijardai. 200 turtingiausių pasaulio firmų valdo turtą, kuris lygus ketvirčiui viso pasaulio turto. Turčiai turtėja, skurdžiai skursta. Tik turčių darosi vis mažiau, o skurdžių - vis daugiau. Socialinė nelygybė didėja. Ar tai ir yra rojus, kurį mums paruošė neoliberalizmas?

Globalizacija skatina migraciją. Pastaroji pasiekė nematytą mastą. Daugėja žmonių, kurie neturi šaknų, tik persikėlimo košmarą atmintyje. Daugėja žmonių, kuriuos visą gyvenimą persekioja svetimumo jausmas, į kuriuos vietiniai, kaimynai žiūri kaip į vagis, atvykusius atimti jų duonos kąsnio. Priešiškumas tik didėja.

Kartu vyksta valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas. Turto valdžia elgiasi kaip nusikalstama grupuotė, jaučiasi esanti aukščiau įstatymų, elgiasi taip, tarsi valstybė būtų jos koncernas. Valdžia išpažįsta neoliberalizmą ir kliedi apie ekonominį augimą, o valstybė atsisako paskutinių prievolių piliečiams.

Globalizacijos kabarete galime stebėti nacionalinės valstybės striptizą, kurio metu pastaroji nusimeta paskutinius savo įsipareigojimų rūbus. Galiausiai neliko nieko, išskyrus vienintelę funkciją – represyvią. Valstybė, perdavusi visą savo finansų tvarkymą transnacionalinėms korporacijoms, tarptautiniams fondams, nebeturi net galimybės amortizuoti skirtumų tarp skirtingų grupių. Natūralu, kad, užuot skyrusi lėšas viešajam gėriui, valstybė vis daugiau lėšų skiria represinio aparato stiprinimui. Nes jos svarbiausias uždavinys – kontroliuoti visuomenę.

Karas su nacionaline valstybe

Pirmoji stambi kliūtis globalizacijos kelyje – nacionalinė valstybė. Reikia sunaikinti viską, kas daro valstybę „nacionalinę“ - kalbą, kultūrą, ekonomiką, politinę struktūrą ir socialinį audinį. Turime pripažinti, kad nacionalinės valstybės šiandien primena kvailį, paleidusį šūvį šarvuotame kambaryje. Šis šūvis – tai globalios tvarkos kūrimas. Dabar kulka atšoka nuo sienų ir naikina patį šaulį. Ji nenurims, kol šis nebus sunaikintas.

Nacionalinės kalbos globalizacijos kuriamam pasauliui jau nereikalingos, būtina įtvirtinti naują universalią kalbą. Ne, tai net ne anglų kalba, kaip galėtų atrodyti - tai informatika. Visas kalbas reikia suvesti į vieną modelį, kurio pamatas informatika. Taip pat ir visos kultūrinės ypatybės, kurios daro daną danu, vokietį - vokiečiu, italą - italu, meksikietį - meksikiečiu, turi būti sunaikintos, nes jos trukdo globalizacijai. Svarstoma jau ne tai, kaip sukurti rinką prancūzams, rinką anglams, bet kaip sukurti bendrą rinką, kurioje visi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galėtume vartoti tuos pačius produktus, o patys elgtumėmės kaip pasaulio, o ne savo valstybės piliečiai.

Visa tai, kas netinka rinkos ir informatikos logikai, yra naikinama. Ypač tai drastiška Europoje, kur valstybės turi senas kultūrines tradicijas. Ekonominiai klausimai dabar jau sprendžiami pasauliniu lygiu ir jokios autonomiškos valstybių ekonominės struktūros nebereikalingos. Ar yra, pavyzdžiui, Europoje likę didžių politikų, kurių nuomonė ką nors reiškia? Esu įsitikinęs, kad svarbiausi politiniai veikėjai šiandien yra Tarptautinis valiutų fondas, bankininkai.

Karo su nacionaline valstybe metu į draiskalus suyra ir socialinis audinys. Buvusią socialinę pusiausvyrą konkrečios visuomenės viduje keičia atskirų grupių, tokių kaip lesbietės, gėjai, migrantai, gynimas. Pasaulyje bandoma įtvirtinti tik vieną gyvenimo būdą. Pagrindine pramoga turi tapti informatika. Pagrindine žmogaus vertybe tampa savo kreditinių kortelių skaičiavimas, gamybinės bei vartotojiškos galios didinimas.

Globalizacija ir žmonija

Didysis paradoksas yra tas, kad globalizacija nepaverčia pasaulio viena visuma, tačiau jį suskaldo į daugybę fragmentų. Užuot atradę vis daugiau bendrybių, žmonės atranda vis daugiau skirtumų. Didėja įvairiausių mažumų skaičius.

Kiekvienas jaunas žmogus turi savo mėgstamą grupę, savo gyvenimo sampratą, pavyzdžiui, kiekvienoje valstybėje yra savų pankų ir skinhedų. Skirtumų dabar tik daugėja. Blogiausia, kad šiandien jaunam žmogui nesiūloma pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti šalia skirtumų bendrumus. Jam siūloma žiūrėti tik į savą veidrodžio šukę. Taip valdžiai lengviau valdyti.

Pasaulinė rinka siekia paversti pasaulio teritorijas ne valstybėmis, bet prekybos centrais. Galima keliauti iš šalies į šalį ir atrasti tų pačių produktų. Jau nėra skirtumo tarp Sen Kristobalio ir Paryžiaus. Niveliavimas ir skaidymasis vyksta vienu metu.

Tai nacionalinių valstybių pabaiga. Ne tik jų. Tai pabaiga ir jas sudarančių žmonių. Visa, kas tėra svarbu – tai rinkos dėsniai. Jie nustato tavo vertę. Kiek gali pagaminti, kiek gali suvartoti, tiek ir tesi vertas. Orumas, pasipriešinimas, solidarumas – tai trukdo rinkai. Žmogus paverčiamas gamybos ir vartojimo mašina. Jis nenaikinamas tiesiogiai, bandoma sunaikinti bet kokį jo žmogiškumą.

Būtent todėl sakau, kad Ketvirtasis pasaulio karas – tai kova su žmoniją. Dalis žmonių – skurdžiausiose regionuose – naikinami fiziškai, atimant iš jų pragyvenimo pagrindą. Kiti – naikinami netiesiogiai, ištrinant iš jų visa, kas savita ir paverčiant juos rinkos sraigteliais, įteigiant, kad viltis, didvyriškumas, orumas – tai praeities dalykai, kurie jau esą seniai pralaimėjo.

Zapatistai dalyvauja Ketvirtajame pasauliniame kare. Jie kaunasi žmogaus pusėje ir yra įsitikinę, kad skirtingose pasaulio vietose dar liko žmonių, kurie nepasidavė. Tai žinoti labai svarbu. Tai - įkvėpimo šaltinis.

Bernardinai.lt